Optiniai balikliai yra funkciniai priedai, kurie pagerina medžiagų baltumą, sugerdami ultravioletinę šviesą ir paversdami ją mėlyna{0}}violetinė matoma šviesa. Jų yra įvairių, o remiantis skirtingais kriterijais galima suformuoti daugiamatę klasifikavimo sistemą. Mokslinis klasifikavimo metodas padeda suprasti įvairių baliklių veikimo mechanizmą, taikomą apimtį ir eksploatacines charakteristikas, suteikia pagrindą atrankai realiai gaminant.
Cheminės struktūros požiūriu optinius baliklius daugiausia galima suskirstyti į keturias kategorijas. Pirmasis yra stilbeno{1}}pagrindas, kurio pagrindinis skeletas yra stirenas, santykinai ilga molekulinė konjuguota sistema ir didelis fluorescencijos efektyvumas, plačiai naudojamas sintetiniuose pluoštuose ir plastikuose. Antrasis yra kumarino -pagrindas, kurio struktūroje yra benzopiranono žiedas, kurio sužadinimo bangos ilgis yra trumpesnis, tinka šviesioms-spalvotoms arba skaidrioms medžiagoms ir dažniausiai randama dangose ir plovikliuose. Trečiasis yra pirazolino{6}}pagrindas, pasižymintis stipriu molekuliniu standumu ir geru atsparumu šviesai, dažniausiai naudojamas lauko patvariuose gaminiuose. Ketvirta, benzoksazolai ir benzotriazolai dėl savo heterociklinių struktūrų pasižymi puikiu terminiu stabilumu ir atsparumu oro sąlygoms, todėl dažniausiai naudojami aukštoje -temperatūroje arba ilgalaikiam{9}}šviesos poveikiui.
Pagal šaltinį ir sintezės metodą juos galima suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas: sintetinius ir natūralius. Šiuo metu pramonėje pirmiausia naudojamos sintetinės rūšys, kurių struktūrą ir savybes galima tiksliai suprojektuoti pagal reikalavimus. Natūralūs tipai dažniausiai gaunami iš specifinių augalų ar mikrobų metabolitų; nors ir pasižymi dideliu aplinkosauginiu pranašumu, jų fluorescencijos efektyvumas ir kaina išlieka riboti, todėl dažniausiai jie naudojami aukščiausios klasės ar specializuotose srityse.
Atsižvelgiant į naudojimo terpės fizikines ir chemines savybes, jas taip pat galima suskirstyti į vandenyje -tirpius ir aliejuje{1}} tirpius tipus. Vandenyje tirpūs balikliai lengvai tolygiai pasiskirsto vandeninėse sistemose, pvz., popieriaus gamybos ir dažymo suspensijose, ir dažnai juose yra hidrofilinių grupių, pvz., sulfonrūgšties grupių. Aliejuje{5}}tirpios veislės lengviau integruojamos į ne-polines sistemas, tokias kaip dervos ir plastiko lydalai, ir dažnai turi ilgų anglies grandinių arba esterių struktūrų, kad būtų užtikrintas suderinamumas.
Atsižvelgiant į sužadinimo ir emisijos spektrines charakteristikas, jas galima suskirstyti į siauros-juostės ir plačiajuosčio ryšio tipus. Siauros juostos-optiniai balikliai pasižymi stipriu tam tikrų ultravioletinių spindulių juostų sugėrimu, todėl tinka naudoti, kai reikalingas tikslus apšvietimas. Plačios juostos-šviesikliai, kurių sugerties diapazonas yra platesnis, išlaiko stabilų balinimo efektą esant įvairiems šviesos šaltiniams ir siūlo platesnę taikymo sritį.
Be to, pagal funkcijas jas galima suskirstyti į bendrosios paskirties{0}}ir specializuotus tipus. Bendrosios paskirties balikliai yra veiksmingi įvairiems pagrindams ir supaprastina jų formulavimą; specializuoti balikliai yra molekuliškai optimizuoti konkrečioms medžiagoms arba procesams, pasižymintys puikiu našumu tokiose srityse kaip atsparumas migracijai, atsparumas aukštai-temperatūrai ir mažas toksiškumas.
Tobulėjant technologijoms, klasifikavimo sistema vis tobulėja. Pavyzdžiui, į jį įtraukiami žaliosios chemijos rodikliai, siekiant sukurti aplinkosaugos įvertinimus, arba pagal taikymo scenarijus nustatomas patvarumo įvertinimas. Aiški mokslinė optinių baliklių klasifikacija ne tik padeda tyrėjams atlikti tikslinį dizainą, bet ir tolesniems naudotojams suteikia patikimą nuorodą, kaip pasiekti našumo ir sąnaudų pusiausvyrą įvairiuose pramonės etapuose.